Eglė sako, kad nežinojo, jog graphic designing taps jos tikrąja ir vienintele specialybe. Mergina gana ilgai ieškojo savęs ir galų gale kažkaip atsidūrė šiose studijose.
Ko tikėjosi
Paklausta, ko tikėjosi, Eglė atvirauja, kad visgi pirma jai rūpėjo ne web page desing, o išvaizdos ir įvaizdžio modeliavimas. „Gal kažkam tai atrodo tuščias dalykas, bet aš įspūdį visada gaunu pirmiausiai per vizualius dalykus. Vaizdas komunikuoja visada labai stipriai, todėl ir man norisi tą stiprybę iš kažkur gauti. Aš konkrečiai tikėjausi, kad sutiksiu labai daug stilingų žmonių ir kad pati kažkaip suvoksiu, kaip reikia daryti, kad tapčiau stilinga. Paaiškėjo, kad tai nėra taip jau sunku. Tačiau daug dalykų, kurie buvo susiję su dėstomomis studijomis, pasirodė kitokie. Pavyzdžiui, tikėjausi labai aiškios tvarkos ir kažkokių konkrečių reikalavimų. Dabar atrodo, kad kartais tie reikalavimai yra ir tvarka yra, bet viskas paslėpta, ir tu turi tiesiog numanyti ir nuspėti, ką dėstytojas turi omenyje, kai jis sako „daryk kaip nori“, – pasakoja mergina.
Tiesą sakant, ir visa istorija rodo tokį fenomeną, kad skaitmeniniai duomenys tiesiog dingsta nuolat. Visada mūsų skaitmeninis laikas. Tai labai keistas gyvenimo etapas, kai atrodo, kad esame labai išsilavinusi ir pažangi karta, tačiau mūsų darbai, mūsų mintys, mūsų duomenys – dingsta tiesiog į nežinią. Ir kaip mes leidžiame sau taip pasidaryti? Iš tiesų – puikus klausimas, ir norėtųsi į jį sužinoti atsakymą. Palyginimui ir kaip argumentas – vienas faktas. Manoma, kad yra iki 90 proc. ankstyvojo kino jau pranykę amžiams. Kalba eina apie patį seniausią kiną, kuris buvo sukamas į juostas, kuris gal kartais net būdavo nebylus. Žinoma, buvo karai, buvo visokių nelaimių ir kai degdavo kino teatrai (nes juostos labai gerai dega kartais tiesiog nuo karščio), tačiau argi ne keista, kad nepavyko to išsaugoti? Pagalvokite, santykinai, Romos ir Graikijos antikos paveldo yra išlikę daug daugiau negu ankstyvojo kino. Senoviniai žmonės iš visų jėgų saugojo tai, ką sukurdavo, o mes kažkaip net nekreipiame dėmesio į tai, kad nuolat kažkokiu būdu sugebame pradanginti savo duomenis. Ir tai net neatrodo svarbu, na pradingo, tai pradingo, pamiršti ir tiek.
Kalbos apie pasaulio pabaigą nutilo iškart po 2012 – ųjų, kurių kai kas laukė kaip pabaigos – pabaigos. Pas tokius žmones rūsiuose stovėjo 